Sutemų Dirbtuvės

Zarasų pievų pabaisos

Kažkur tarp Zarasų ir Visagino yra kalvų, kur pievos atrodo beribės. Į vieną pusę — žolė, kalvos, krūmokšniai, koks vienas kitas medis. Į kitą — irgi tas pats. Užlipi ant kalvos, o pamatai... kitą kalvą. Už jos dar vieną, o už tos — dar vieną, tokią pačią, lyg nieko kito aplink ir negalėtų būti. Apie tokią vietą ir yra ši pasaka.

Kartą iš Vilniaus ten atvažiavo draugai stovyklauti su palapinėmis. Šventė Vytauto gimtadienį. Jau buvo ilgai vaikščioję aplinkiniuose miškuose, o dabar ketino pasikepti dešrelių ir pašnekėti prie laužo. Atvažiavę miestiečiai stebėjosi, kiek čia tuščios vietos. Buvo įpratę, kad jeigu kur tuščia, tai ten greitai atsiras sodyba, kelias, degalinė ar bent dirbamas laukas. O toje ypatingoje vietoje nebuvo nieko daugiau — tik pievos, žolė ir kalvos, minkštai banguojančios iki pat horizonto. Visi buvo labai linksmi — statė palapines, kūrė laužą, kalbėjo nesąmones, kokios kalbamos, kol žmonės dar labai jauni, bet jau ir nebe vaikai. Vytautas irgi juokėsi. Tiesą sakant, jis nelabai mėgo miegoti lauke. Ypač nemėgo miegoti ant šaltos žemės, rasti vorų batuose ir panašių su stovyklavimu susijusių dalykų, bet šį kartą pagalvojo: „Kokia graži bus naktis.“ Virš galvų jau patekėjo pirmoji (ne)žvaigždė Venera, mėnulio (beveik) pilnatis spigino labai ryškiai, o smilgos laukuose įgavo nenusakomą nakties sidabro spalvą, kokia būna tik šiltą vasaros naktį.

Laikas bėgo greitai, o vaikinų pasakojamas istorijas su rugpjūčio vėju dangun nešė degančios žarijos. Buvo prisiminti seni laikai, vaikystė, o tada aptarti ateities planai. Pamažu Vytautas užsnūdo laužo šilumoje. Prabėgo pusvalandis. Staiga visi kiti tyliai atsistojo, susižvalgė, apsupo jį ratu. Kiek pastovėjo, kol tikrai įsitikino, kad miega. Tada tyliai krizendami susirinko visus daiktus, sumetė juos į palapines ir ištempė jas link automobilių, kurie stovėjo atokiau, už kalvos. Paėmė net ir Vytauto kuprinę, o jo geriausias draugas iš Vytauto kišenės buvo ištraukęs net ir telefoną. Elektromobiliai išvažiavo be garso, tik nakties skraiduoliai stebėjo per kalvas tolstančias jų lempas — aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn, kol galiausiai jos dingo, o ta pati naktis paslėpė ratų nuguldytas žoles, o tolumoje nuaidėjo paskutinis draugų juokas. Vytautas taip ir liko — vienas miegoti prie gęstančio laužo.

Atsibudo jis apie trečią nakties. Mėnulis jau buvo besislepiąs už kalvų. Pirmiausia pajuto šaltį, tada nemalonią drėgmę nugaroje — šaltą prakaitą, kaip būna gulint tiesiai ant pripučiamo čiužinio. Pamažu suprato, kad yra po atviru dangumi, tamsoje. Atsisėdo. Aplink buvo tuščia, tylu — jokio vėjo. O kartu — ir jokių palapinių, draugų ar laužo. Ruseno tik dar kelios žarijos. Apsičiupinėjo, pamatė, kad ir telefono nebėra. Kurį laiką nieko nedarė.

— Ot bjaurybės, — pagaliau pasakė tamsai, supratęs grubų pokštą, kurį gimtadienio proga jam iškrėtė draugai.

Jo balsas atrodė keistai menkas, be jokio aido. Atsistojo, tačiau kažkur eiti naktį neatrodė protinga. Kur gi eisi? Į kurią pusę? Viskas aplink atrodė vienodai. Nors apsipratusioms akims ir nebuvo labai tamsu. Nutarė, kad palauks ryto, o tada turbūt draugai grįš jo paimti.

Ranka palietė smilgas. Jos buvo drėgnos, šaltos, jomis neapsiklosi (nes buvo kilusi mintis prisirauti). Tad susisuko į rutuliuką ir atsigulė ant šono. Dabar jau gerai matė pievų tolius. Šios vis dar spindėjo sidabru. Žolės buvo aukštos, pilnos rasos lašelių, tarp stiebų tūkstančiai vorų pynė voratinklius. Vytautas žiūrėjo į tą grožį ir bandė nepykti. Tada jam lyg ir pasirodė, kad tolumoje kažkas juda.

Pirma stebėjo gulėdamas. Ir tikrai ten, labai toli, už vienos, dvejų... septynių kalvų, pievose lėtai judėjo trys balzgani taškeliai. Vytautas atsisėdo, geriau įsižiūrėjo ir nusijuokė.

— Aha, — sumurmėjo. — Grįžtat, jūs velniai.

Jam buvo aišku: draugai sugalvojo jį pagąsdinti. Apsimetė, kad išvažiavo, o dabar ateina, greičiausiai dar kaip nors ir persirengę. Tikriausiai Audrius čia bus viską sugalvojęs. „Aš jums parodysiu“, — pagalvojo. Apsižiūrėjo aplink — netoliese buvo tik vienas didesnis krūmas. Jis augo kiek žemiau, prie daubos krašto. Vytautas nusižiūrėjo jį ir nutarė ten pasislėpti. Kai draugai prieis arčiau, jis pats iššoks ir juos išgąsdins. Jis laukė. Trys balzgani taškai dingo už kalvos. Po kiek laiko pasirodė ant kitos — jau truputį didesni. Tada vėl dingo. Vėl iškilo ant artimesnės, ir taip vėl, ir vėl. Jie ėjo tiesiai į jį. Vytautas primerkė akis geriau įsižiūrėti.

Dabar juos skyrė tik trys kalvos ir trys daubos. Mėnulio šviesoje jau galėjo įžiūrėti lyg ir galvas, rankas, kojas. Bet kažkas ten buvo ne taip. Taip žmonės nevaikšto. Tikrai jau taip nevaikšto jo draugai. Jų rankos buvo per ilgos. Eidami jie jomis rėmėsi į žemę, taip, kaip buvo matęs vaikštant gorilas ar... na, kažkokias beždžiones per televizorių. „Bus kaip reikiant pasistengę šį kartą“, — pagalvojo Vytautas, slapta patenkintas, kad pasistengė dėl jo. Bet jeigu būtų buvęs sau visai atviras, pats savo balsu nebūtų visai patikėjęs. Kažkas ten tikrai buvo ne taip. Praėjo dar gal penkios minutės. Figūros pasislėpė už kalvos ir vėl pasirodė gerokai arčiau. Dabar juos skyrė gal pora šimtų metrų. Vytautą nupurtė šaltis, nugarą lyg palietė švelnus nakties vėjas, o gal jo ir nebuvo.

Dabar jis matė geriau ir jam nepatiko, ką matė. Jos buvo nuogos, na, arba bent atrodė nuogos, o tokį kostiumą sunku padaryti. Mėnulio šviesoje jų oda spindėjo pilkai, šlapiai. Plaukų nebuvo. Rankos ilgos, peraugusios, tokios ilgos, kad eidamos figūros galėjo jomis remtis į žemę. Galvos lingavo į šonus, kažkaip nenatūraliai, per minkštai. Jeigu tai buvo draugai, jiems turėjo būti labai nepatogu.

Vytautas nesąmoningai žengė žingsnį atgal. Paskui dar vieną. Tada jau... visai sąmoningai. Jis pasileido žemyn nuo kalvos, perėjo daubą ir užkopė į kitą. Nuo viršaus atsisuko. Figūros nebuvo priartėjusios, bet ir nenutolo. Jos tiesiog ėjo taip pat — tokiu pačiu greičiu, aukštyn, žemyn kalva ir vėl taip pat.

Vytautą išmušė prakaitas, šaltas, kaip ir naktis. Figūros jau buvo praėjusios kalvos viršų, kur jis miegojo — ten, iš kur jis ką tik atbėgo. „Nesustojo, jie nesustojo net pažiūrėti, kur aš...“ — galvoje sukosi visokios mintys. „Na, aš dar jums parodysiu“, — sušnypštė jis tarp dantų.

Jis vis dar stengėsi tikėti, kad ten draugai. Gal jie turi naktinio matymo kamerą arba termokamerą ir mato jį tamsoje, todėl seka, o rytoj visi juoksis iki ašarų. Bet jis nusprendė nerizikuoti. „Per geri tie kostiumai“, — sakė sau po nosimi, nors nelabai sekėsi: buvo taip uždusęs nuo bėgimo. Užbėgo į kitą kalvą. Viršuje vėl atsisuko. Atstumas tarp jo ir... jų... truputį padidėjo, bet nedaug. Figūros ėjo toliau, vis dar tiesiai į jį.

Nusprendė pamėginti bėgti į šoną. Kalvos apačioje, dauboje, kur jį pridengs kalva, jis pasuks į dešinę, tada bėgs kiek išmanydamas. Pasitrauks nuo jų kelio, o tada, prisidengęs tamsa, pasislėps už va ten augančių krūmokšnių. Figūroms praėjus, bėgs į priešingą pusę (iš kur jos atėjo) ir ieškos žvyrkelio ar kokios sodybos. Bėgte pasileido žemyn, pasuko į šoną, nėrė į krūmus ir šliauždamas užsiropštė į kalvos viršų. Žolė buvo šlapia, žemė lipo prie delnų, o palei krūmus bolavo balos. Šliaužė tiesiai per jas — nebesistengė išlikti sausas, svarbu gyvas. Visas pasidengė purvu, žiedadulkėmis ir bala žino kuo. Sustojęs atsigulė ir pro krūmų šakas žiūrėjo į pievų pusę. Čia net buvo visai jauku.

Figūrų nesimatė. Vytautas laukė, kol jos pasirodys jo dešinėje, lipdamos į kalvą — bent jeigu jo triukas pavyko. Įtampa buvo baisi. Po poros sekundžių, o gal minučių — laikas bėgo taip lėtai — siaubas sukaustė jo blauzdas ir sukuteno pilvą. Figūros ėjo tiesiai į jį. Vadinasi, tiksliai žinojo, kur jis. Jį matė arba kažkaip jautė (šiurpas vėl perbėgo nugara). Dabar jos jau buvo visai arti — juos skyrė tik viena dauba tarp kalvų, kaip maža futbolo aikštelė mokykloje. Jos buvo kažkur ten, kur jis sugalvojo pasukti į šoną. Iš arti Vytautas pamatė, kaip greitai jos iš tikrųjų juda. Patys judesiai buvo lėti, bet galūnės ilgos, žingsniai — ilgi. Be to, padarai nesiilsėjo. Rankos siekė žemę, kojos keistai lenkėsi, o kūnai plaukė smilgomis pirmyn, vėl ir vėl keistai ritmiškai risnodami.

Jos pradėjo leistis į daubą. Iki jo slėptuvės liko tik užkopti į kalvą. Vytautas bėgo. Dabar jau bėgo iš tikrųjų, taip, kaip bėgama dėl savo gyvybės. Aukštyn kalva ir žemyn kalva, iš paskutiniųjų. Žolė plakė per blauzdas, batai slydo ant šlapios žemės, krūtinėje degė. Užlipęs ant viršaus jis atsisuko. Figūros nelėtėjo.

Aukštyn kalva ir žemyn kalva, lyg pievos būtų joms lygios kaip stalas. Jos nekvėpavo sunkiau, nesvyravo, nesustojo. Ilgos rankos siekė žemę, pilki kūnai plaukė per sidabrinę žolę, o galvos lingavo į šonus.

— Pievų pabaisos, — pagalvojo Vytautas.

Ir pats išsigando tos minties.

— Pievų pabaisos! — sušuko bėgdamas iš visos gerklės, o tai tarsi pavertė jo košmarą tikrove. Dabar jau tikrai.

Bėgo ilgai. Gal dešimt minučių, gal daugiau. Laikas pievose buvo keistas. Kiekviena kalva atrodė paskutinė, bet užlipus ant jos atsiverdavo kita. Ir dar kita. Sidabrinė žolė, tamsūs krūmokšniai, vienas juodas medis, paskui kitas. Vėl dauba. Gal ta pati? Vėl aukštyn.

— Kada baigsis tos prakeiktos kalvos? — šnypštė jis, o jėgos seko; figūros vis dar ėjo, nei vijosi, nei labai stipriai tolo, kad ir kaip jis stengėsi. Tiesa, dabar jas vėl skyrė keturios kalvos. Bet vos sustojus, jos vėl artėdavo, o sustoti reikėjo vis dažniau. Plaučiai degė. Burnoje jautė metalo skonį. Šonas diegė taip, kad rodėsi, jog kažkas replėmis būtų jį suėmęs ir temptų.

Užkliuvęs už šaknies, Vytautas krito ant žemės. Skausmas šovė per koją. Jis keikdamasis stojosi, bet koja buvo kažkokia kreiva. Ėjo šlubuodamas. Paskui vėl bandė bėgti. Aukštyn kalva ir žemyn kalva. Tik dabar jis jau nebebėgo — šlubavo, griuvo, stojosi, vėl šlubavo. Kiekvienas nusileidimas badė koją, kiekvienas kilimas degino visą kūną.

Aukštyn kalva ir žemyn kalva.

Tada jis pamatė sodybą — tamsią, susmukusiomis sienomis, vienišą tarp beribių erdvių. Gal čia rastų pagalbos ar bent tvirtas sienas ir duris su spyna, už kurių galėtų užsirakinti. Kiek dar turėjo jėgų, visas atidavė lėkdamas ten. Sodyba stovėjo ant aukštesnės kalvos. Iš arčiau atrodė dar blogiau — stogas buvo įlinkęs. Durys kreivos.

Jis daužė į jas kumščiais.

— Ei! Ar yra kas nors? Atidarykit!

Niekas neatsakė, o ir neatrodė, kad kas čia galėtų gyventi. Vytautas atsisuko. Figūros buvo dar toli, bet niekur nedingo. Jis koja išdaužė langą ir įlipo vidun. Gal jos netilptų. Viduje buvo tamsiau nei lauke. Kvepėjo pelėsiu, šlapia mediena ir kažkuo rūgščiu, sunkiu, užsistovėjusiu. Vytautas karštligiškai apgraibė sienas, stalą, palanges. Ieškojo telefono, laidų, ko nors. Bet čia nebuvo nieko, tik dulkės ir senų daiktų šešėliai. Grindys po kojomis buvo minkštos, lentos lenkėsi einant. O viena ėmė ir sulūžo.

Vytautas krito.

Krito į rūsį po grindimis — tokius seniau kasdavo po virtuvėmis raugintiems agurkams, uogienėms ir sultims laikyti. Trenkėsi šonu ir galva į kažką traškantį, lyg į šakas — taip stipriai, kad akyse šoktelėjo baltos dėmės. Čia nebuvo nei stiklainių, nei statinių, nei lentynų. Vienoje rūsio pusėje, beveik iki pat lubų, gulėjo kaulai.

Žmonių kaulai.

Iš pradžių protas lyg ir atsisakė juos atpažinti. Balti pagaliai, pilkos nuolaužos, kažkokie apvalūs daiktai su skylėmis. Paskui mėnulio šviesa pro skylę grindyse krito ant vienos kaukolės. Ji pažvelgė į Vytautą tuščiomis, negyvomis akiduobėmis. Kaulų buvo tiek daug, kad jie sudarė šlaitą iki pat lubų. Rankų kaulai, kojų kaulai, šonkauliai, žandikauliai. Vietomis jie buvo švarūs ir seni, vietomis dar tamsūs, aptraukti kažkuo sudžiūvusiu. Viena ranka kyšojo iš krūvos taip, lyg žmogus būtų bandęs išlipti ir pritrūkęs labai nedaug. Rūsys buvo pilnas mirties kvapo. Sauso, dulkančio, seno, su kažkuo šviežesniu po apačia.

Tada jis pamatė angą sienoje. Didelę — visa viena siena buvo iškasta, o tunelis vedė tolyn. Vytautas suprato, kur įkrito: greičiausiai čia bus pabaisų urvas, kuriame jos minta. Iš paskutiniųjų Vytautas nusigavo iki supuvusių kopėčių. Viena pakopa nulūžo po ranka. Kita išlaikė. Jis lipo, dejuodamas, spausdamas dantis taip stipriai, kad suskaudo žandikaulis. Po juo subyrėjo keli šonkauliai. Kažkas mažas nuriedėjo kaulų krūva žemyn ir sustojo tik atsitrenkęs į sieną.

Jis išsiropštė į virtuvę ir prišlubavo prie lango. Figūros buvo jau prie pat kiemo, vis dar ėjo kaip ėjusios. Aukštos, gal dvigubai aukštesnės už žmogų. „Kodėl čia mane palikot?“ — pagalvojo Vytautas, vos ne verkšlendamas mintyse. Koja išspyrė langą kitoje namo pusėje ir iššoko. Nusileidęs suriko. Koja neleido bėgti. Dabar iš jos dar tekėjo ir kraujas — susipjaustė lipdamas pro stiklus. Jis vis tiek bandė bėgti, o ką gi bedarysi. Leidosi nuo kalvos, griuvo, stojosi, vėl griuvo. Žolė lipo prie veido. Burnoje buvo žemės.

O pievose pakilo malonus vėjelis, siūbavo žolė. Be jo šnopavimo ir riksmų buvo tylu ir gera. Tik žolės, krūmai ir medelis šen bei ten. Kažkur toli toli buvo kelias, miestelis, žmonės miegojo namuose šiltai užsikloję ir sapnavo gražius sapnus.

Jos jį pavijo ant kitos kalvos. Neišvengiamos kaip pati naktis žemei sukantis. Žemyn nuo praėjusios jis dar nusirito, bet aukštyn jau vos vos užlipo. Vytautas krito ant žemės.

— Viskas, — pagalvojo. — Nebegaliu.

Figūros priėjo, prislinko be garso ir apsupo jį. Pirmą kartą sustojo ir neskubėjo, lyg žiūrėtų į jį, nors akių nebuvo. Dabar jis matė jas aiškiai.

Kūnai pilki, ilgi, šlykščiai minkšti. Rankos ir kojos buvo, bet atrodė, lyg viduje nebūtų kaulų. Galvos be nosių, be akių, tik išaugos, lyg peraugę kirminai ant kaklų. Jos lingavo virš jo, uostydamos be nosių, žiūrėdamos be akių.

Tada galvos prasivėrė. Galvų viršūnėse, ten, kur pas žmogų būtų plaukai, atsivėrė apvalios angos, pilnos smulkių, aštrių, bet labai trumpų dantų eilių. Viena pabaisa pritūpė ant visų kojų, kirmininga galva pasidavė palei žemę ir apžiojo jo ranką — iki pat peties.

Vytautas baisiai sukliko. Pirma pajuto labai stiprų siurbimą, tokį, kad sproginėjo kraujagyslės. Pabaisa čiulpė mėsą nuo jo kaulų ir siurbimas vis stiprėjo. Tada pasijuto dantys, maži dantys, smingantys į odą — o kraujas pasipylė jai į burną visas vienu kartu — taip stipriai ranka buvo čiulpiama. Atrodė, lyg ranką būtų įkišęs į girnas — o tada nieko. Jis tik matė, kaip kita apžiojo koją, bet nieko nebejautė. Trečia baisi, kirmininga, dantų pilna atauga palinko prie veido.

Paskutinis dalykas, kurį Vytautas pamatė, buvo pirmieji brėkštančio ryto ženklai — rusvumas kažkur rytuose, už tos baisios dantytos skylės.

Kitą rytą draugai grįžo. Iš pradžių juokėsi, šaukė Vytauto vardą. Filmavo telefonais, nes norėjo nufilmuoti, kaip jis piktas išlįs iš kokio krūmo.

Bet Vytautas neišlindo. Ilgai jo ieškojo. Rado išmindytą žolę, bet ji atrodė išmindyta kažko didelio, ne žmogaus. Bandė sekti tuo pėdsaku, bet nepatikėjo, kad jį galėjo palikti Vytautas, tad liovėsi juo sekti ir nusprendė, kad jis turbūt supykęs išėjo namo. Jo taip niekas niekada ir nerado. Daugiau tokių pokštų draugai nebekrėtė, o apie tą naktį niekada nekalbėjo.

Tik Vytauto kaulai turbūt dūlėjo sename sodybos rūsyje. Tokie tad dalykai vyksta kažkur Zarasų pievose, o galbūt ir nevyksta — jau niekada nesužinosite.