Užutrakio sodo Aitvaras
Norint nusileisti žemyn iš Mato kambarėlio vasarnamio trečiajame aukšte, reikėjo pereiti ilgą balkoną, puslankiu juosiantį trikampį namelio stogą. Ten buvo statūs ilgi laiptai, vedantys į įstiklintą verandą, o iš jos – durys į namo vidų. Darinėjosi sunkiai, kartais užsitrenkdavo, o atidaryti galėjai tik iš namo vidaus. Bet Matui taip net patiko – jam buvo trylika ir buvo gerokai pabodę nuolatiniai tėvų tikrinimai: ar pasimatavai cukraus kiekį kraujyje, ar pavalgei, ar prisiminei vaistus. Žinojo, kad tėvai nori gero, bet vis dėlto... Ten, viršuje, jis buvo pats sau ponas – niekas iš suaugusiųjų nemėgo lipti stačiais laiptais, jaunesnioji sesutė prisibijojo aukščio, o jis užbėgdavo greitai, remdamasis rankomis. Čia ir miegodavo vasarą.
Matas sirgo pirmojo tipo diabetu. Prieš valgį, po jo ar pasijutęs keistai jis pradurdavo piršto galiuką ir priglausdavo kraujo lašelį prie matuoklio juostelės.
Mama visada primindavo nevalgyti nieko saldaus prieš tai nepasimatavus, tarsi jis galėtų pamiršti...
– Žinau! – sakydavo jis mamai. – Tu visada sakai, kad žinai! – atsakydavo ji. – Todėl, kad žinau!
Po vakarienės jo sesei Monikai tėvai davė du mažus šokoladukus nuo tetos Audronės. Jis negavo nė vieno. Šiaip jau jis buvo prie tokios neteisybės įpratęs, bet tą vakarą kažkodėl buvo itin liūdna. Net pikta. Matas piktai metė savo šakutę ir peilį ant lėkštės. Ši suskambo ir vos nesudužo.
– Baik! Nesielk kaip mažas vaikas! – susiuto Mato tėtis.
Kažkas pikto suburbuliavo Mato viduje. Kodėl kiti galėjo imti ką nori, valgyti, ką nori, o jis turėjo skaičiuoti kąsnius, stebėti savo rankas, durti pirštą! Raudonas iš pykčio išbėgo į savo kambarį viršuje. Trinktelėjo verandos durys, švelniai subildėjo mediniai laiptai. Mama pakraipė galvą, žiūrėdama į tėtį, ir vėl pravėrė užtrenktas verandos duris, kad Matas galėtų grįžti, kai norės. Durys strigo, kaip ir visada: tempiant už rankenos, viršus atsidarė, bet apačia likdavo užsispaudusi, reikėdavo tempti.
Visas namas buvo A raidės formos, nuožulniu stogu iš dviejų pusių. Mato kambarys palėpėje buvo siauras ir kvepėjo saulėje įkaitusiomis pušies lentomis. Kambariai ten buvo du. Pirmas tarnavo kaip prieangis, jame stovėjo sofa kur buvo smagu skaityti. Tolesniajame, kur jis miegojo, tilpo tik lova – sena, medinė, su masyviomis galvūgalio ir kojūgalio plokštėmis. Ji buvo atsukta į duris. "Lyg atskiras, mano nuosavas butelis", – galvojo Matas. Dieną saulės spinduliuose ore nušvisdavo dulkės, o naktį palei stogą kambario kampai patamsėdavo, ir būdavo truputį baugu, bet kartu ir smagu.
Matas pabudo naktį, aštuoniolika minučių po antros. Melsvai švietė elektroninis laikrodis, nors kambario ir neapšvietė. Kurį laiką gulėjo nejudėdamas, susierzinęs, kad pabudo. Buvo visiškai tylu.
Tada kažkas sujudėjo už lovos kojūgalio.
Mato kūnas įsitempė iš instinktyvios baimės. Garsas priminė šiaudus, lėtai spaudžiamus delnu, arba kažką lipnaus plešiamo nuo lentos. Kartu girdėjosi švelnus čežėjimas, lyg kas tamsoje lankstytų popierių. "Pelė, – pamanė Matas, – pelė kažkur rado popierėlį." ir kiek nusiramino. Tada pasigirdo daug nemalonesnis, šlapias, šiurpą keliantis garsas – lyg kažkas būtų apsilaižęs dantis ten, tamsoje.
Matas negalvodamas pritraukė kojas prie savęs. Lova sugirgždėjo. Jis jautė tuščią, vėsų tarpą tarp savo kojų pirštų ir antklodės krašto, užkibusio kažkur prie kojūgalio, už kurio buvo tik tamsa, ir durų siluetą, pro kurio plyšius skverbėsi mėnulio šviesa.
"Neparodyk, kad nemiegi, gal paliks ramybėje", – sukosi mintys galvoje. Lėtai bėgo sekundės, o jis stengėsi kvėpuoti lėtai, lyg miegotų, nors iš kur galėjo žinoti, kaip kvėpuojama miegant... Akis laikė vos pramerktas. Matė kambario kampą, kur mėnulis metė lėtai slenkantį per grindis šešėlį. Staiga ten - kampe kažkas ėmė ir susivyniojo. Lyg ir pilka virvė? Kažkas ją sutraukė už kojūgalio, o garsas buvo šlapias. "Nėra ten virvių" - galvojo - "Ne virvė, o uodega", – suprato MMatas, kūnui nueinant pagaugais. Berniukas gulėjo ir nejudėjo, kol kažkada paryčiais užmigo.
Kai atmerkė akis, kambarys buvo pasikeitęs neatpažįstamai. Vėjas kedeno aguonų motyvais margintas užuolaidas ant lango už nugaros. Saulės spinduliai ryškiu stačiakampiu krito ant oranžinių lentų. Baimės nebeliko nė kvapo. Atsisėdęs vis dėlto atsargiai pažvelgė už kojūgalio. Nejau tik sapnavo? Ne – ant žemės kažkas buvo: šeši maži, dailiai baltame popieriuje supakuoti paketėliai, surikiuoti dviem eilėmis.
Lėtai padėjęs vieną koją ant žemės, nuleido ir antrą. Lentos buvo šiltos ir buvo malonu. Visas kambarys taip netiko prie nakties košmaro, kad Matas ėmė nebetikėti, jog viskas buvo taip, kaip prisiminė. Rankoje pasvėrė vieną paketėlį. Šis buvo labai panašus į supakuoto muilo gabalą, svėrė irgi panašiai. Atidarė, o viduje buvo pieninio šokolado plytelė – vientisa, sunki, kvepianti lyg ir vanile. Tokia nuostabi, o valgyti jos negalėjo...
Matas susėmė dovanėles į rieškutes ir atidarė duris į balkoną. Aplink švytėjo sodai, laukai, o tolumoje – pušynas. Kaskart išlindęs iš kambario gėrėjosi tuo vaizdu, bet dabar nuotaika buvo prasta. Nusileido į verandą, iš ten – į pagrindinį kambarį, kur pusryčiavo visa šeima: tėvai, sesutė ir močiutė. Matas nelabai žinojo, ką sakyti, tad tiesiog padėjo šokoladukus ant stalo.
– Kas čia? – paklausė mama. – Nežinau, čia turbūt jūs atnešėt naktį? – pamelavo Matas, nebūdamas tikras, ar tikrai meluoja. – Ne, ne mes. Iš kur juos gavai, gi sakėm pasitarti su mumis prieš perkant? – Nežinau, galvojau, jūs palikot, gi sakau!
Tėtis pakėlė akis nuo laikraščio, bet tik dėbtelėjo į mamą, o ši susiraukė.
– Išmesk juos! – Gal nereikia išmesti, – prakalbo tėtis jau imdamas vieną.
Matui buvo aišku, kad mama galvoja, jog čia jo paties darbas. Kad jis stengiasi kažkaip jiems įgelti už tai, kad negali valgyti saldainių. Žinojo, nes kartą panašiai iš tiesų buvo atsitikę. Bet tada prabilo močiutė, stalo gale peiliu storomis riekėmis pjausčiusi sūrį:
– Kur juos radai? – Viršuje, ant žemės. – Išmesk, kaip ir sakė mama. Daugiau jų neliesk.
Matas matė, kaip močiutės akimis perbėgo abejonės, o gal net nerimo šešėlis. Ji pažvelgė Matui į akis, bet pati nieko ir neklausė.
Atėjo vakaras, ir Matas vėl užlipo į kambarį. Po dienos nebetikėjo, kad vakar galėjo vykti tos baisybės. Bet jei jam paliko šokoladukų, gal ne taip ir blogai? Tiesa, buvo visus išmętęs. Na, visus išskyrus vieną. Dabar, likęs vienas, jį išpakavo. Pasimatavo cukraus kiekį kraujyje, įsitikino, kad insulino švirkštiklis guli apatiniame naktinio staliuko stalčiuje, ir šokoladuką suvalgė. Šokoladas buvo kietas, kaip jis ir mėgo, o burnoje tirpo. Atrodė saldesnis nei bet kada. Skaniausias šokoladas pasaulyje. Tik, rodės, nors ir tirpsta, jis niekaip neištirpsta – burnoje buvo saldu, saldu, net dantis ėmė gelti. Nesusilaikęs Matas išspjovė jį į popieriuką ir išmetė.
Pabudo netrukus po antros valandos nakties, skaudančia galva. Burna buvo tokia sausa, kad liežuvis lipo prie dantų, o vos pajudėjus kilo šleikštulys. Marškiniai nuo prakaito buvo prilipę prie nugaros. Dar blogiau, jis labai norėjo į tualetą, bet tam reikėjo pasinaudoti naktipuodžiu ant žemės. O ten, už kojūgalio, vėl išgirdo lankstomo popieriaus garsą... Kažkas tyliai dirbo. Kažkas, greičiausiai turintis uodegą. Dienos jaukumas buvo išnykęs, kambaryje tvyrojo nakties košmaro tvankuma.
Matas susisuko po antklode. Buvo karšta ir drėgna nuo prakaito. Ranka pasiekė ant naktinio staliuko gulintį gliukozės matuoklį. Jis dūrė į pirštą tamsoje, ir priglaudė matuoklio juostelę prie kraujo lašelio - net nereikėjo žiūrėti, ką daro. Aparatas pyptelėjo ir parodė "HIGH" – tai reiškė, kad cukraus kiekis viršijo jo matavimo ribas. Tyliai kūkčiodamas Matas žinojo, jog turės susileisti insulino, bet švirkštiklis buvo apatiniame stalčiuje, beveik prie grindų, o ten... tas padaras... kuris turbūt išgirs.
– Mama! Mama! – ėmė šaukti verkdamas.
Galiausiai prasivėrė durys, tėtis perbėgo kambarį, pamatė matuoklį, pasiėmė Matą ant kupros ir išnešė jį į apačią, kaip mažą vaiką. Po kurio laiko Matas jau gulėjo tėvų lovoje. Laikrodis rodė ketvirtą valandą ryto, o tėvai sėdėjo ant lovos krašto.
– Nesikelk, – tyliai pasakė mama. – Viskas gerai. Cukrus buvo labai pakilęs. Tokio aukšto dar nesu mačiusi. Kiek suvalgei tų saldainių? Sakyk tiesą, mes nešauksim. – Tik pusę saldainio, mama, – atsakė jis.
Mama tik dėbtelėjo į tėtį, o šis vos matomai pasukiojo galvą. "Tai kad ant žemės buvo pilna šokoladukų ir išpakuotų popierėlių" - pasakė tėtis. Prieš toliau užmigdamas, Matas pamatė močiutę, stovinčią tarpduryje. Jos veidas buvo perkreiptas nerimo.
– Nemiegosiu! – šaukė Matas tėvams ryte. – Nė už ką nemiegosiu tame kambaryje! Ten kažkas yra aš jums sakau! Kažkas man atneša tuos šokoladukus! – Vaikeli, nurimk...na kas ten gali atnešti per balkoną – bandė raminti tėvai.
Po kurio laiko, kai viskas aprimo, prie Mato priėjo močiutė. Meiliai pažvelgė į jį ir tarė:
– Žinai, aš irgi buvau maža. Tada vasaromis miegodavau tame kambarėlyje prie durų, ant sofos, o mano vyresnis brolis – ten, kur tu dabar. – Taip?.. – atsargiai paklausė Matas. – Taip. Papasakosiu, ką nugirdau iš savo brolio, o tu paklausyk... – Močiutė apsilaižė lūpas ir padarė ilgą pauzę. – Yra toks padaras, kurį žmonės vadina aitvaru. Niekas netikės, bet aš žinau, kad tai tiesa. Sako, jis neša savo šeimininkams tai, ko, šie trokšta.
Stojo tyla.
– Tai jis... geras? – paklausė Matas. Močiutė pažiūrėjo į jį - Matas nesijuokė, o ji tyliai linktelėjo ir tesė. – Ne, – šaltai nukirto, ir Matui oda pasišiaušė. – Jis klausosi, bet nesupranta taip, kaip žmogus. Gal jis dvasia, gal kažkoks žvėris, tačiau klauso mūsų balsų, o gal net minčių. Prisiriša prie žmogaus. – Tai kaip koks šuo? – Ne, kitaip. – Močiutės balsas tapo žemas ir baugus, kaip sekant baisią pasaką. – Jis kaip koks prielipas: prilimpa, nepaleidžia. Jis mano, kad tau tarnauja. Tai dar nereiškia, kad jis geras. – Tai jis pavojingas? – Taip. Tą tau ir noriu pasakyti. Mus su broliu išskyrė karas. Jis jau buvo beveik suaugęs, kai jį išvežė į frontą. Man papasakojo tik tiek, kiek dabar pasakoju tau. Aš tada buvau dar visai maža, bet brolis prieš iškeliaudamas liepė man niekad nemiegoti tame kambarėlyje. Mačiau kaip nerimauja dėl manęs. Galvojau, kad aitvaras jau seniai mus paliko. Vaikystėje girdėdavau kažką naktį lubose, stoge, tarp lentų. Bet galbūt jis vis dar ten.
Vakaro juosta slinko žemyn, vienoje pusėje atidengdama žvaigždes, o kitoje palikdama raudoną raudoną dangų. Matas sėdėjo balkone ir stebėjo. Nenorėjo į lovą. Bet sutemo, užsidegė aplinkinių sodų langeliai, o jam buvo laikas miegoti. Užmigti nesisekė, kankinosi, o kai pažvelgė į laikrodį, buvo antra valanda nakties! Balkone pasigirdo krebždėjimas. Tyliai prasivėrė durys – lyg vyriai būtų šviežiai sutepti. Matas nejudėdamas stebėjo tamsą virš kojūgalio.
Iš pradžių nieko nevyko. Pro atlapotas duris atslinko vėjelis. Tada kažkas sujudo tarpduryje ir labai greitai. Buvo taip tamsu, kad Matas labiau jautė, nei matė: kažkas lyg ir ant keturių kojų įtipeno į kambarį. Tap tap tap – švelniai tapsėjo ant grindų, lyg eitų katė, tik didelė ir lipniomis pėdomis. Tada gal porą minučių – nieko. Girgžtelėjo stogo lentos, sujudėjo užuolaidos, sukrebždėjo šakelės už lango – lauke lyg ir artėjo audra. Tą pačią akimirką trakštelėjo kojūgalis. Padaras derino savo judesius prie kitų garsų – matyt nenorėjo pažadinti. Labai lėtai, iš už lentų pasirodė du maži balti taškeliai, gal per du Mato delnus vienas nuo kito. Šiurpas nubėgo Mato kaklu ir kūnu, raumenys įsitempė, jis nevalingai kiek atsitraukė. Akys tamsoje kryptelėjo. Ar jis mato, kad Matas nemiega? Turėjo pastebėti, kaip jis trūktelėjo! Turbūt gerai mato naktį. Taškeliai - akys - ėmė kilti, iš už kojūgalio lentos išniro kažkas balto, kažkas plunksnuoto. Višta! Silpnoje žvaigždžių prieblandoje matėsi tik tabaluojantis jos kaklas. Negyvas paukštis kabėjo padaro nasruose, nors pačių nasrų ir nesimatė. Aitvaras lyg laukė, lyg norėjo pagyrų už dovaną. Matas vos nesuklykė.
Užsimerkė ir mintyse kartojo: "Jis geras, jis geras, jis geras, jis tik atnešė vištą, tik atnešė vištą..." Po poros minučių atsimerkė – akių nebebuvo. Nebebuvo ir garsų, o kambario durys lėtai užsivėrė ir galiausiai užsitrenkė. Liko tik višta ant žemės ir keli kraujo lašai ant baltų patalų.
Ryte viskas ir vėl atrodė kaip neįmanomas, košmariškas sapnas.
– Sakai, atnešė vištą? Suprato, kad saldainiai tave susargdina, tai dabar atnešė vištą! Duok man ją! – Tai kad, močiute, ją paėmė katė! – Kas, kokia katė? – Kaimynų Felytė! Mačiau, kaip ji tupėjo balkone vakar vakare. O ryte vištos jau nebuvo, tik mačiau katės pėdsakus. – Va čia tai nelabai gerai, nelabai... – susiraukė močiutė. – Šiąnakt miegosi pas mane.
Pas močiutę Matas pirmą kartą per kelias pastarąsias naktis išsimiegojo. Tėvams buvo pasakęs, kad nori su ja pabūti, kol dar gyva, kaip ji ir pamokė, ir šie leido vieną naktį. Čia pabaisų nebuvo. Vis dėlto kitą rytą, užlipęs į kambarėlį viršuje, prie lovos jis rado dailiai paguldytą, negyvą katę. Tai buvo ta pati kaimynų felytė, pavogusi aitvaro vištą. Dabar jo akys buvo stiklinės, o gerklė perkąsta.
Tėtis pasakė, kad Matas ten daugiau nebemiegos ir kad turbūt koks barsukas bus įsisukęs į sienas - kad reikės tuo užsiimti. Matas matė, kaip jie su mama neramiai kalbėjosi. Tėvai negalėjo tam rasti paaiškinimo. Jis nugirdo juos svarstant, ar negali būti, kad Matas, norėdamas dėmesio, rado lauke nudobtą katę ir atsinešė ją į viršų. O gal net ir dar blogiau... Močiutė tik patarė greičiau baigti atostogas.
Praslinko dar trys naktys. Matas visai nustojo eiti į kambarį viršuje ir kasnakt miegojo pas močiutę. Artėjo atostogų galas, netrukus turėjo grįžti į Vilnių – to labai laukė. Kiekvieną iš tų naktų kažkas viršuje stumdė lovą, bildėjo.
Buvo sekmadienis, naktį Matas blogai jautėsi. Močiutė žadėjo nemiegoti, tačiau jos kvėpavimas netrukus tapo gilus ir lygus. Močiutės priestatėlio vidinės durys vedė tiesiai į bendrą verandą, ten, kur buvo ir laiptai į jo aukštą. Pasigirdo krebždėjimas. Tyliai, bet greitai atsilapojo kambario durys ir taip pat staiga sustojo, sulaikytos nematomos rankos – kad nesitrenktų į šalia stovinčią spintą.
Sėsdamasis lovoje Matas iškart suprato – aitvaras ateina. Iš burnos išsprūdo riksmas, bet baigėsi net neprasidėjęs: jis tik spėjo pamatyti dvi baltas akis tamsoje, kai maža kaip vaiko, tik neįtikėtinai stipri, drėgna ir nežmogišku karščiu tvoskianti ranka juodais nagais užspaudė jam burną. Vienas nagas rėmėsi į šnervę, skaudėjo, bet ranka buvo it iš plieno. Pasimatė pilka uodega, tada šlaunį staiga nudiegė, lyg būtų įgėlusi didelė bitė. Skausmas virto buku pojūčiu, keistu šalčiu, kuris plito po visą kūną. Matas bandė muistytis, bet padaras prispaudė jį prie lovos. Jautė jo alsavimą prie veido. Buvo tamsu, tačiau pamatė platų snukį baltomis apvaliomis akimis, tris taškelius vietoj nosies pilkoje odoje ir belūpę burną, kuri darinėjosi padarui tankiai kvėpuojant - pilną plonų ilgų dantų, užsirietusių į burnos vidų it žvejybos kabliukai. Šaltis ir bukas jausmas apėmė rankas, kurios nebeklausė, lyg būtų nutirpusios, greitai pasiekė kaklą, užkilo iki burnos, ir Matas nebegalėjo šaukti – tik švokšti. Jis nebejautė nieko, tik dilgčiojimą, o ir jį greitai pakeitė nebūties jausmas, lyg kūno visai nebeturėtų.
Matė, kaip ranka sulindo atgal už sparno, padengto lyg ir plunksnomis, lyg ir šeriais. Jo burnos niekas nebelaikė, bet ji nebeveikė – jau nieko nebegalėjo padaryti. "Močiute, – tegalvojo jis, – jis atėjo manęs pasiimti."
Pabaisa pasisuko į močiutę, bet ši kietai miegojo. Prislinko prie jos ir pauostė. Matas matė padaro siluetą: jo kūnas priminė siaubingą, peraugusį naktinį drugį. Už sparnų, papilvėje, kažkas vis šlapiai judėjo ir lankstėsi, lyg ir daugybė mažų rankų ar vabališkų spyglių.
Švelniai, labai tyliai, kažkokiomis ataugomis padaras suėmė Matą ir išnešė. Per verandą, aukštyn laiptais, tada pro dvejas duris – atgal į jo kambarį. Atsargiai paguldė jį į lovą. Puse kūno užsilipęs ant lovos, aitvaras it vabzdys sukiojo galvą – tai į duris, tai prie Mato kojų. Sparnai prasiskleidė, skleisdami lipnios juostos garsą. Iš po jų išniro susuktos rankos, palietė Mato pėdas ir paglostė jas, o aitvaras vis žiūrėjo Matui į akis, lyg svarstydamas. Matas dabar suprato: katė pagrobė vištą, todėl aitvaras ją sudraskė. Jo kojos išnešė jį iš kambario pas močiutę – tai dabar jis svarsto, ką daryti su jomis.
Lėtai, vis stebėdamas Mato akis, padaras palinko virš pėdų, tada nusisuko. Jo galva nėrė žemyn, ir jis ėmė baisiai kraipyti galvą. Matas nieko nejautė ir beveik nieko nematė, tik lova ėmė įnirtingai judėti... Bandė rėkti, verkti, bet tik gargaliavo.
Aitvaras atėjo ne Mato suėsti.
Jis atėjo jo pasilikti.
Išaušo rytas. Matas atsimerkė. Labai lėtai pajudino lūpas.
– Padėkit... – vos iškvėpė, nusistebėjęs, kad vėl gali kalbėti.
Po minutės pasigirdo žingsniai, ir mama su tėčiu užlėkė į viršų. Matas neįstengė atsisėsti. Antklodės apačia buvo tamsi ir persunkta kraujo, o kojūgalio lentos taip pat buvo aptaškytos. Mama nutraukė antklodę nuo jo kojų. Žemiau kelių tebuvo likę kaulai, švariai nugraužti.
Toks tad buvo užutrakio sodo aitvaras.
- ← Ankstesnė
Zarasų pievų pabaisos