Duobių kasikas
Tolimas griaustinis pažadino Arną iš sapno.
Kambaryje buvo tamsu ir tvanku. Močiutės laikrodis ant sienos rodė antrą valandą dienos, bet jis visada rodė antrą — buvo sustojęs gal prieš penkerius metus. Naktis sunkėsi į kambarį pro senus medinius langų rėmus - it serbentų uogienė. Juoda, šilta, audros pritvinkusi birželio naktis.
Arnas gulėjo nejudėdamas ir kurį laiką klausėsi. Kažkur už laukų, toli tarp debesų griaudė, senas namas braškėjo vėjelyje, o už sienos miegojo močiutė. Tada pilvas priminė, kodėl jis pabudo. Reikėjo į tualetą. Ir greitai.
Berniukas atsisėdo lovoje. Basomis pėdomis palietė šiltas grindų lentas. Baisiausia buvo ne tamsa ir ne audra. Baisiausia buvo pažadinti močiutę, nes ši būdavo griežta net ir kai reikalas toks rimtas... Ryte tikrai pasakytų, kad dvylikos metų berniukui nedera naktį bildėti po namus kaip girtam arkliui.
O jam ką tik suėjo dvylika. Teta Roberta per gimtadienį sakė, kad nuo dabar jis jau turėtų būti drąsus. Arnas tada linktelėjo. Dabar nebuvo tuo toks jau tikras. Patylomis nuėjo per kambarį, paskui koridoriumi. Stengėsi statyti kojas ten, kur lentos necypia, bet atrodė, kad jos cypė visos. Durų vyriai sudejavo taip garsiai, kad Arnas sustingo, bet laukti buvo dar blogiau - berniukas susiėmė ir atidarė lauko duris.
Močiutė nepabudo. Arnas išėjo į kiemą.
Lauke pasidarė lengviau. Oras buvo šiltas, drėgnas ir pilnas artėjančio lietaus kvapo. Alyvų lapai sušlamėjo, per kiemą nuvilnijo vėjas, pilnas pievų kvapo. Žaibas akimirkai nušvietė laukus, medžius ir baltą žvyrkelio juostą, tada vėl stojo tamsa.
Lauko tualeto būdelė stovėjo už dviejų senų alyvų krūmų. Iki jos vedė apsamanoję akmenys - smagu buvo per juos šokinėti dieną, dabar gi to smagumo nebuvo. Pats vienkiemis Širvintų apylinkėse buvo gal jau šimtą metų. Aplink jį augo seni medžiai, o už pievų prasidėjo raistai. Močiutė sakydavo, kad ten geriau neiti. Ne dėl to, kad nuskęsi ar pasimesi. Tiesiog — geriau neiti. Raistuose buvo gyvačių, dėlių, gilių duobių po vandeniu ir tokių vietų, kur žemė atrodo kieta tik tol, kol ant jos neužmini.
Apie kitus dalykus ji nekalbėdavo, bet Arnas visada jautė, kad pasakoti apie pelkes nustodavo dar nebaigusi.
Tualeto būdelė buvo sena, bet tvirta. Lentos papilkėjusios nuo laiko, sausos, storos. Storesnės, nei atrodo, reikėtų. Viduje kabojo popieriaus ritinėliai, lentynėlėje gulėjo kelios knygos, o ant grindų buvo kilimėlis su šunimi. Močiutė visada laikė tualetą švarų. Net per švarų, Arno manymu, nes ji neleisdavo šlapintis berniukiškai - versdavo atsisėsti.
— Didelis pavojus namelio švarai, — sakydavo ji.
Arnas uždarė duris, užkabino kabliuką ir pakėlė dangtį.
Apačioje buvo juoda skylė.
Jis niekada nemėgo į ją žiūrėti. Dieną ji atrodė nemaloni. Naktį — gili. Tarsi bedugnė, o gal ir dar gilesnė. Iki vietos, kur baigiasi pasaulis, kuriame gyvename ir prasideda kitas, požemių.
Arnas greitai atsisėdo, kol dar nespėjo įsigąsdinti.
Tada žaibas apšvietė vidų. Tik akimirkai. Lentų plyšiai suspindo baltai. Knygos lentynoje, popierius ant sienos, kilimėlio šuo — viskas pasirodė ir dingo.
Po kelių sekundžių prapliupo lietus. Atėjo neperspėjęs, tarsi kas būtų prapjovęs dangų. Pilni lašai daužė skardinį stogą taip garsiai, kad Arnas iš pradžių net nusijuokė. Viskas pasidarė nebe taip baisu. Audra buvo stipri, triukšminga, bet sava. Vasaros audra kaime. Tokia, po kurios ryte garuoja žemė ir kvepia šlapiais serbentų lapais.
„Gal bus trumpa, pralauksiu čia“, — pagalvojo jis. — „Tada grįšiu.“
Ir tada išgirdo žingsnius.
Ne iškart patikėjo. Lietus galėjo skambėti įvairiai. Lašai mušė stogą, tiško nuo alyvų, bėgo per lentas. Bet šitas garsas buvo kitoks.
Žingsnis.
Pauzė.
Dar vienas.
Kažkas lėtai, atsargiai ėjo per šlapią žolę, todėl girdėjosi, kaip lūžta sumedėję stiebai. Arnas nustojo kvėpuoti. Žingsniai artėjo iš pievų pusės. Ne nuo namo. Nuo pievų, nuo raistų.
Jis ilgai sėdėjo nejudėdamas. Lietus barbeno į stogą, bet jo viduje tapo taip tylu, kad girdėjo savo širdį.
— Kas ten? — galiausiai paklausė. — Močiute?
Atsakymo nebuvo.
Tada kažkas prie durų sukrutėjo. Pasigirdo sausas, traškantis garsas, lyg būtų glamžomas senas laikraštis. Arba lyg kažkas labai lėtai lenktų šlapią šaką. Tas truko kelias sekundes, kol nutilo.
— Taip, čia aš, — tarė balsas už durų. — Atidaryk. Einam namo.
Tai buvo močiutės balsas.
Beveik.
Arnas jau buvo betiesiąs ranką prie kabliuko, kai tą suprato. Močiutė niekada nebūtų taip pasakiusi. Ji nebūtų prašiusi. Ji būtų paliepusi. Ji būtų pabeldusi kumščiu ir suurzgusi, kad jis tuoj pat vilktųsi lauk, nes per jį visi namai permirks, kol ji čia jo ieško ir laiko duris atdaras. Ji nebūtų stovėjusi lietuje ir... laukusi.
Rankena pajudėjo. Labai lėtai nusilenkė žemyn.
Durys prasivėrė vos per piršto storį. Kablys įsitempė ir tyliai cyptelėjo įsirėmęs auselėje.
— Atidaryk, Arnai, — pasakė balsas.
Arnas atitraukė ranką nuo kabliuko. Tuo metu kažkur, iš labai tolimų sodybų, pasigirdo šuns lojimas. Tai buvo artimiausių kaimynų, gyvenančių gal už kilometro, šuo, o jo lojimą atnešė vėjas.
— Močiute, — tarė jis, pats nesuprasdamas, iš kur jam kilo gudri mintis, — kodėl Tobis loja?
Už durų stojo tyla.
Ilga.
Per ilga.
— Tobis tik išsigando žaibų, — galiausiai atsakė balsas. — Atidaryk. Eime namo. Nuraminsim jį.
Arnas pajuto, kaip oda ant rankų pasidengia žąsies oda. Tobio nebuvo. Niekada nebuvo. Močiutė turėjo tik katę Barbarą, kuri nemėgo nei vaikų, nei lietaus, nei gyvenimo apskritai.
Rankena vėl truktelėjo. Šį kartą stipriau.
Arnas nuslydo nuo sėdynės ir atsiklaupė prie durų. Prispaudė veidą taip arti plyšio, kad pajuto lietaus kvapą. Laukė žaibo.
Kai jis tvykstelėjo, Arnas pamatė kojas.
Ne močiutės kojas.
Tik tiek.
Jis atšoko atgal, atsitrenkė į sieną ir užsidengė burną delnu.
— Įleisk, Arnai.
Balsas vis dar buvo močiutės, bet tarsi kartu kalbėtų dar kažkas.
— Įleisk.
Rankena truktelėjo.
— Įleisk.
Arnas tylėjo.
— Aš žinau, kad tu ne močiutė, — pasakė jis pagaliau.
Balsas už durų nutilo. Nutilo ir rankena. Po kelių minučių liovėsi lietus, bet tyla po jo buvo blogesnė už triukšmą.
Arnas girdėjo, kaip už durų kažkas kvėpuoja. Ne žmogus. Arba žmogus, kurio krūtinė pilna vandens. Švokštimas kilo ir leidosi. Lėtai. Kantriai.
Jis sėdėjo ant tualeto krašto ir kartojo mintyse: „Noriu namo. Noriu namo. Noriu namo.“
Močiutės namai buvo už keliolikos žingsnių. Jo tikri, saugūs, sausi namai buvo Vilniuje, už 40 kilometrų.
Staiga pasigirdo brėžimas, draskymas, sustojantis, užkimbantis ten, kur lentose buvo šakų.
Ilgas, lėtas braukimas per lentas. „Drasko nagu!“ - pagalvojo. Vienoje sienoje. Paskui kitoje. Paskui už nugaros. Kažkas ėjo aplink namelį ir braukė nagu per kiekvieną lentą. Ieškojo silpnos vietos.
Arnas prispaudė kelius prie krūtinės.
Lentos laikė.
Dar po kiek laiko žingsniai nutolo.
Jis negalėjo patikėti. Sėdėjo tamsoje dar ilgai. Taip ilgai, kad pradėjo skaudėti nugarą, o kojos nutirpo. Tik kai debesys prasiskyrė ir pro lentų plyšius ėmė skverbtis mėnesiena, Arnas atsistojo.
Jis atkabino kabliuką.
Durys sucypė.
Kiemas atrodė išplautas. Alyvos blizgėjo. Žolė gulėjo prispausta lietaus. Akmenys iki namo švietė blyškiai, o toliau, už medžių rato, bolavo žvyrkelis.
Arnas žengė pirmą žingsnį. Antrą. Dar vieną.
Tada dangus vėl praplyšo žaibu.
Ant kalvelės, prie pievų, aukštoje žolėje, tupėjo kažkas pilkas. Jis pamatė tik siluetą. Sulinkusį. Per žemą žmogui. Per ilgą gyvūnui. Per bjaurų gyvūnui.
Suprato akimirksniu - jis laukia.
Arnas puolė bėgti.
Už nugaros žolėse sušnypštė. Kažkas šoko iš vietos. Greitai. Per greitai. Namas buvo per toli.
Arnas metė žvilgsnį per petį ir suprato, kad nespės.
Tualetas buvo arčiau.
Jis apsisuko.
Dabar bėgo atgal, į tą pačią vietą, iš kurios ką tik išėjo. Bėgo taip, kad krūtinė degė, o kojos slydo ant šlapios žolės. Padaras lėkė iš šono, žemai, ant keturių galūnių.
Ne kojų.
Rankų.
Jos buvo pūvančio kaulo spalvos. Kiekviena turėjo po dvi alkūnes. Pirštai ilgi, kaulėti, su nagais, kurie kabinosi į žemę ir plėšė velėną. Ant ilgo, lyg iš narelių sudėto kaklo kratėsi galva su juodomis akimis. Burna prasivėrė, ir joje subolavo ploni dantys.
Lydekos dantys. Arba bent panašūs.
Padaras artėjo tyliau, nei turėjo artėti toks daiktas.
Arnas įšoko į tualetą. Blauzdomis skaudžiai trenkėsi į sėdynę, pargriuvo, atsistojo ir puolė prie kabliuko. Pirštai neklausė. Jie buvo šlapi ir skaudėjo.
Padaras praskriejo pro duris, nespėjęs sustoti.
Akimirką jų akys susitiko.
Akys buvo juodos, giliose, įdubusiose akiduobėse. Jos buvo pilnos vilties, panašios į šuns, lekiančio ėsti šeimininko numestą kaulą.
Arno ranka pagaliau rado kablį.
Jis užkabino.
Po sekundės durys sudrebėjo nuo smūgio.
Nagai įsirėžė į lentas. Namelis suaimavo. Arnas įsirėmė į duris pečiu. Kitoje pusėje kažkas draskė, staugė, šnopavo. Lentos linko, bet nelūžo.
Jam pasirodė, kad visas pasaulis susitraukė iki durų, kabliuko ir jo paties kūno.
Tada draskymas liovėsi.
Padaras ėmė lakstyti aplink. Vienas ratas. Antras. Trečias.
Paskui — kasimas.
Ne lentų.
Žemės.
Arnas lėtai pasuko galvą į tualeto skylę. Iš apačios pasigirdo duslus byrėjimas. Jis pašvietė prožektoriumi.
Duobės dugnas visgi matėsi puikiai. Šlapias, tamsus, bjaurus. Šone, kur turėjo būti tik žemė, vėrėsi plyšys. Iš jo lindo pirštai.
Tie patys balzgani, šlykštūs pirštai.
Padaras iškišo rankas pro skylę ir ėmė traukti save vidun, į išmatų duobę.
Arnas žiūrėjo nejudėdamas, kol jis su šlapiu pliumptelėjimu įkrito. Tas įvyko taip greitai. Berniukas nuleido dangtį ir užlipo ant jo.
Apačioje pasigirdo garsai. Draskymas. Gargaliavimas. Klaikus stūgavimas. Kažkas daužėsi į sėdynę iš apačios. Dangtis kilnojosi po jo padu.
— Arnai!
Balsas lauke.
Tikras balsas.
— Arnai, bėk!
Močiutė.
Arnas nušoko nuo dangčio, atkabino duris ir išlėkė į lauką. Už nugaros dangtis pakilo. Kažkas nemalonaus ir didelio šleptelėjo į medį lipdamas iš skylės.
Močiutė stovėjo prie alyvų. Ji vilkėjo naktinius marškinius, ant pečių buvo užsimetusi seną megztinį. Plaukai sulipę nuo lietaus. Veidas baltas iš pykčio.
Rankoje ji laikė degantį butelį.
— Čionai! — suriko ji.
Arnas puolė prie jos. Močiutė sugriebė jį viena ranka, o kita sviedė butelį.
Jis skrido lėtai. Bent taip atrodė Arnui.
Tualeto tarpduryje pabaisa jau ropštėsi lauk. Sulinkusi, šlapia, pilka, su per ilgu kaklu ir per daug alkūnių. Pusiau žmogus, pusiau vabzdys, pusiau lavonas, ar bent taip jam pasirodė.
Butelis sudužo, ugnis apėmė baidyklės kūną, ši sustūgo nežmogišku balsu.
Tas riksmas nuaidėjo per pievas, per raistus tarp drėgnų alksnynų. Jis įsirėžė į Arno ausis ir liko ten ilgam, gal net visam gyvenimui. Ugnis persimetė į tualeto lentas, į duris, į stogą. Namelis degė, o jo viduje kažkas staugė ir daužėsi.
Močiutė tempė Arną į namus.
Viduje ji užšovė skląstį ir užrėmė duris nugara. Arnas atsisėdo ant grindų šalia jos. Jiedu kurį laiką sėdėjo nieko nesakydami, tik klausėsi.
Lauke pabaisa dar rėkė. Paskui balsas liovėsi.
Tik tada močiutė atsiduso.
— Ilgai dvėsė, šlykštynė, — pasakė ji.
Audra sugrįžo prieš aušrą. Lietus užgesino tai, kas liko iš tualeto. Močiutė pakūrė židinį, apklostė Arną ant suolo ir atsisėdo šalia. Kai jis užmigo, ji vis dar laikė ranką ant jo peties.
Ryte viskas atrodė kaip sapnas.
Saulė kaitino palangę. Virtuvėje kvepėjo košė. Už lango drugiai skraidė virš šlapios žolės, tarsi nieko pasaulyje nebūtų nutikę ir niekada negalėtų nutikti.
Arnas sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į močiutę.
— Kas ten buvo?
Močiutė ilgai tylėjo.
— Mano senelė vadino jį duobių kasiku.
Ji padėjo dubenėlį priešais Arną.
— Retas padaras. Iš raistų išlenda tik per tokias naktis. Karštas. Šlapias. Kai žemė minkšta, o žmonės miega.
— Jis žmogų suėda?
Močiutė atsisėdo. Jos veidas buvo pavargęs.
— Pirma įgelia nuodingais dantimis. Žmogus nebegali pajudėti, jį suparalyžuoja. Paskui jis valgo. Sako, tas, kurį valgo, viską jaučia.
Arnas atstūmė košę.
— Tu jį jau buvai mačiusi?
— Kartą. Kai buvau panašaus amžiaus kaip tu. Tupėjo prie pelkių. Spėjau parbėgti. Mano motina tada iki ryto sėdėjo prie durų su kirviu.
Močiutė pažvelgė pro langą.
— Nuo tada ir pati prie durų laikau kirvį ir butelį su dyzelinu. Galvojau, gal niekada neprireiks.
— O jeigu jų yra daugiau?
Močiutė neatsakė iš karto.
— Tokie dalykai retai būna vieni. Dėl to mes ir neiname į pelkes.
Už lango, pievoje, gulėjo pajuodusios tualeto lentos.
— Gal važiuokim į miestą, — tyliai pasakė Arnas.
Močiutė pažvelgė į jį, ir jos veide pirmą kartą tą rytą atsirado beveik šypsena.
— Ne, anūkėli. Jei nuo kiekvienos pabaisos bėgtume iš namų, tai ir nebūtume užkariavę žemės, apsėję laukų. Ji mūsų neišvarys, mes ją išvarykim.
Ji pastūmė košę arčiau.
— Valgyk.
Tualetą atstatė po savaitės. Lentos buvo naujos, storos, dvigubai sukaltos. Kablys — didesnis už senąjį. Močiutė dar liepė prie durų padaryti kablius kirviui laikyti.
Keista, bet po tos nakties jis į lauko tualetą eiti nebebijojo. Buvo panašus jausmas, bet ne baimė. Atsargumas, apdairumas, bet ne baimė. Tą 2026 metų birželį Arnas paaugo daugiau, nei dvylikamečiui priklauso.
O Širvintų raistai liko ten, kur buvę.
Tylūs.
Žali.
Gilūs ir pilni duobių, kuriose nežinia kas gali sukti lizdus.
- ← Ankstesnė
Voro galas - Kita →
Zarasų pievų pabaisos