Voro galas
Vorui atrodė, jog žiema kasmet ateidavo vis anksčiau. Šį kartą žiema atėjo šeštadienį, dar nė nenukritus lapams. Visi voro draugai išsislapstė. Kas įsisuko šiltose drevėse su šeimomis, kas jaukiuose urveliuose. Tik voras kur eiti neturėjo.
Vakarop pradėjo snigti ir liūdesys kaip niekad suspaudė. Nei kur prisiglausti, nei su kuo muse pasidalinti. Nusprendė padaryti sau galą - nušokti nuo pušies viršūnės, kuri lauko gale augo.
Pušis buvo labai aukšta - ne vieną dieną voras į ją kopė, o aplink siautė pūga. Bet kuo aukščiau lipo, tuo pasaulis atrodė šviesesnis ir tuo didesnius tolius matė. Galiausiai pušis iškilo virš kitų medžių... - Kaip gražu - sumurmėjo - Tikriausiai esu laimingiausias iš visų gyvių, nes gyvenu taip gražiai...Netoliese, prie upės stovėjo sodyba, o languose švietė židinio atspindžiai.
Voras siūlu nusileido žemyn nuo pušies ir per sniegą šnopuodamas nulėkė į paupės namelį. Laimei dar pavasarį buvo nusipirkęs šiltus batus. Kampelyje tarp krosnies ir senos statinės sutiko voraitę.
Voraitė buvo tikra baidyklė - voras iš karto ją pamilo. Jau nebebuvo vienas, ir pasidarė dar linksmiau. Taip voras toliau laimingai gyveno, o greitai atėjo ir vasara.
- ← Ankstesnė
Pinčiuko paslaptis