Pievų pabaisos

Kažkur tarp Zarasų ir Visagino, kur pievos atrodo begalinės, naktimis klajoja Pievų pabaisos. Iš tolo jos panašios į tris blyškius taškelius, slenkančius per kalvas — aukštyn kalva ir žemyn kalva, vis tuo pačiu greičiu, niekada nesustodamos ir niekada nepavargdamos.

Kūnai liesi, pilki. Oda aptempta tiesiai ant kaulų, matosi kiekvienas šonkaulis ir slankstelis. Tik sąnarių per daug — rankos ir kojos lenkiasi ne vienoje vietoje, o dviejose. Galūnės tokios ilgos, kad eidamos pabaisos remiasi rankomis į žemę ir žengia virš aukščiausios žolės. Ilgi pirštai baigiasi šlykščiais nagais.

Ant galvos - smailios ausys, kelios ilgos plaukų sruogos ant pliko pakaušio, mažos nosies skylutės. Akys apvalios, juodos, be baltymo — jose neatsispindi nei mėnulis, nei žvaigždės, nei tu pats. Jos nemirksi.

Burnos plačios, be lūpų, pilnos smulkių, aštrių dantų eilių — ir veriasi per plačiai, žandikauliams krentant taip, kaip žmogaus žandikaulis negalėtų. Pabaisa įsikanda minta — taip stipriai, kad aplink jos burną sproginėja kraujagyslės.

Sako, jų irštva — sena apleista sodyba ant aukštesnės kalvos, o po jos virtuvės grindimis... Na, geriau jums nežinoti, kas ten po jos virtuvės grindimis.

Jei nakvosite pievose prie Zarasų ir pamatysite tolumoje tris blyškius taškelius — nelaukite, kol jie priartės.